Blockbuster žlugo ne todėl, kad Netflix buvo greitesnis ar modernesnis. Blockbuster žlugo todėl, kad visą savo verslą buvo pastatęs ant vieno pajamų šaltinio, kurio negalėjo paleisti — pavėluoto grąžinimo mokesčių. Kai rinka pasikeitė, įmonė gynė mirštantį modelį vietoj to, kad statytų naują. Tai ne technologijų istorija. Tai priklausomybės nuo vieno modelio istorija.
Populiarusis pasakojimas
Beveik visi žino versiją, kurią lengva papasakoti. Buvo didelis, lėtas milžinas Blockbuster ir buvo mažas, protingas naujokas Netflix. Naujokas turėjo geresnę technologiją, milžinas jos nepastebėjo, ir todėl milžinas mirė. Tai patogi istorija, nes ji nieko iš mūsų nereikalauja. Ji sako: jei tik būtum pastebėjęs technologiją anksčiau, būtum išgyvenęs.
Problema ta, kad ši versija neteisinga. Blockbuster technologiją pastebėjo. 2000 metais Netflix įkūrėjai atvyko į Blockbuster ir pasiūlė parduoti savo įmonę už maždaug 50 milijonų dolerių. Blockbuster atsisakė. Tuo metu Blockbuster turėjo tūkstančius parduotuvių, milijonus klientų ir pinigų srautą, apie kurį Netflix galėjo tik svajoti. Milžinas matė naujoką. Milžinas tiesiog nusprendė, kad jam naujokas nereikalingas.
Tikroji diagnozė
Kad suprastum, kodėl Blockbuster atsisakė, reikia pažiūrėti, iš kur ėjo pinigai. Didelė dalis Blockbuster pelno atėjo ne iš filmų nuomos, o iš pavėluoto grąžinimo mokesčių. Klientas, kuris grąžindavo filmą per vėlai, mokėdavo baudą, ir šios baudos sudarė reikšmingą pelno dalį. Tai buvo modelis, kuris veikė nuostabiai gerai tol, kol žmonės vaikščiojo į parduotuves ir pamiršdavo grąžinti kasetes laiku.
Netflix modelis šią baudą panaikino. Jokių pavėluoto grąžinimo mokesčių, jokių parduotuvių, jokio skubėjimo. Tai reiškė, kad jei Blockbuster būtų nukopijavęs Netflix visa širdimi, jis būtų sunaikinęs savo paties pelningiausią pajamų šaltinį. Įmonė atsidūrė situacijoje, kur teisingas sprendimas ateičiai reiškė skaudų smūgį dabarčiai. Ir ji pasirinko dabartį.
Štai kur slypi tikroji diagnozė. Blockbuster nemirė nuo konkurencijos. Jis mirė nuo priklausomybės nuo modelio, kurio negalėjo sau leisti paleisti. Kiekvienas ketvirtis, kuriame senasis modelis vis dar nešė pinigus, buvo dar viena priežastis nekeisti. Tai lėtas žlugimas, kuris atrodo kaip sėkmė beveik iki pat pabaigos.
Perkeliamas modelis
Šis pavyzdys nėra apie filmų nuomą. Jis apie tai, kaip verslai prisiriša prie to, kas juos maitina šiandien, ir dėl to negali pastatyti to, kas juos maitins rytoj. Kiekviena įmonė turi savo pavėluoto grąžinimo mokestį. Tai gali būti vienas didelis klientas, kuris duoda pusę apyvartos. Tai gali būti paslauga, kuri neša pinigus, bet reikalauja savininko dalyvavimo kiekvieną dieną. Tai gali būti procesas, kuris veikia tik todėl, kad vienas žmogus laiko viską galvoje.
Kol tas šaltinis neša pinigus, jį lengva ginti. Sunku išjungti tai, kas dar veikia. Bet būtent čia gimsta priklausomybė. Verslas, kuris negali paleisti savo seno modelio, negali pastatyti naujo. Ir kai rinka pasikeičia, o ji visada pasikeičia, gynyba tampa spąstais.
Klausimas, kurį verta užduoti sau
Blockbuster istorija naudinga tik tada, jei ją nukreipi į save. Tad klausimas paprastas. Kurią savo verslo dalį tu gini, nes ji vis dar neša pinigus, nors giliai viduje žinai, kad ji tave riboja? Kur tu esi priklausomas nuo vieno modelio, vieno kliento, vieno žmogaus? Ir ką tu galėtum pastatyti, jei nebijotum trumpam smūgio dabarčiai vardan tvirtesnės ateities?
Blockbuster turėjo pinigus, klientus ir laiko. Ko jam trūko, buvo drąsos sunaikinti tai, kas veikė, kol dar buvo galima. Sistema, kuri leidžia verslui augti, retai griūna dėl to, kad kažkas išorėje buvo protingesnis. Ji griūna dėl to, kad viduje niekas nedrįso pakeisti to, kas jau seniai turėjo būti pakeista.
Nesi tikras, ar tavo verslas nėra pastatytas ant vieno mirštančio modelio? Užsiregistruok skambučiui ir kartu pažiūrėkime, kur slypi tavo tikroji priklausomybė.